televizija ir naujienos. naujienos ir televizija

Tiesiog norėjau dviem pavyzdžiais pasidalinti.

Kas nutinka kai NEŽIŪRI televizoriaus

Taigi visas naujienas sužinai kirpykloje!!! Antai, Lietuvos talentai, girdėjau tokia laida yra (kažkada kolega ir ant vedėjos kažkodėl pyko) .. Tiesa, būtų autentiškiau jeigu kiek nors įsivaizduotumėte cituojamą tekstą suvalkietiško kirčiavimo rėmuose, t.y. tęęęskite visas balses. BUS LINKSMIAU!..

vietoj atviruko

Ilgai. jau visus šešis mėnesius svarstau, kodėl pradėjau šitą projektą – tinklaraštį. Kažkur vis dar miega užsakytas lietuviškasis jo adresas. Tik tingiu ir neturiu laiko ir žinių krikštui. Kada nors.

Visą tą laiką mokiausi ir tebesimokau vieno – rašyti. Juokinga, tačiau tik čia išmokau ir prisiminiau pastraipas. Rašymas padeda pasakoti istorijas. Kažkas yra pasakęs, kad laimingi tie, kurie jas moka pasakoti, bei tie, kurie jų klauso.

Visa tai buvo keli žingsniai iki vienos kalbos, vieno lygio egzamino. Jam koją kišo ne kalbos žinios, o mano chaosas galvoje. Jį įveikti rekėjo įtempti smegenis. o kaip tempsi kai nėra už ko? Ir aš susikaupiau. Ir išlaikiau. Ir jaučiau kaip mane palieka protas. Tiesiogiai. TAIP!

Tądien buvo Medikų dienos ir visi matė mano fake diagnozę. Dažnai taip būna – žmogaus jaučiasi laimingas, o visi nesupranta kas darosi. Kas čia vyksta? Tau viskas gerai? Gal pamiegok. Ataušk….

Ir taip aš priėjau linkėjimus. Kalėdinius.

Nenoriu linkėti sėkmės, kurios kiti pavydės.

Ir nelinkėsiu laimės, nes tai yra būsena, kuri ne kiekvienam skirta ir ne visiems jos reikia.

Ir pinigų ne. Juos reik užsidribt, laimėt, rast, pavogt…

Esu kompetetinga palinkėti tik įdomių įrašų, faktų, juoko; istorijų ir sužinojimo jose, gerų “diskusijų“ komentaruose; minčių ir noro jas užrašyt. Kai kurie tai daro labai gerai. Kai kuriem linkiu daryti tai dar geriau.

Linkiu kad mira, smilkalai ir auksas sintezuotųsi į gražias, jaukias ir lauktas ir netikėtas dovanas.

Linksmų švenčių!

Giedrė

bunda žvėrys!

Visokiausios suvestinės. Ataskaitos, atsiskaitymai, apmąstymai, apsvarstymai.
What’s bad, what’s worse… baigiantis metams visi turime atskaitos tašką ir žiūrime atgal.
Aš neabsoliutinu. Tik garsiai mąstau.
Dažnai noriu po letargo miego pabusti, po kokių 5 metų, po viso šito šūdo, kai galėsiu daryti ką noriu ir kada noriu.
Tačiau antra vertus.. it’s not that bad matyti čia ir dabar. Konstruoti kasdienybę. Laviruoti ir gintis iš įvairiausių situacijų.

Manau kiekvienas, kuris paklaustas “na, tai kaip sekasi?“ – “gerai… po truputį… ačiū, gerai…“ atsakome panašiai. Tačiau galvą guldau, metai buvo tikras emotional race! Streso kasneliai, ramybės pagundos ir jėga varyti toliau. Vartyti, vartoti… and so on. Kai pagalvoji  – galybės gautos informacijos, gausybė faktų, nemažai palikto visokio šlamšto. Tai ir reiškia, kad pulsuoji, kad buvai. Net jei tau taip neatrodo, prisimink kaip nors kartą vijeisi autobusą ir plakė širdis. Jei tai ir nebuvo emocinis klimaksas, tavo organizmas tau davė deguonies. Maisto mąstymui.

Niekada nedarau planų, kaip B.Jones… Darau planus akimirkoms. Ir džiaugiuosi kitais metais. Nes bus mano metai. Žvėrio metai ;] Net nežinau kokie yra dabar. Ir nesvarbu, nes kai aš būsiu savo tigro kailyje nuversiu kalnus.

And this is my spirit. So far :]

meilė, ateinanti stygomis

Tais laikais, kai nebuvo kam įtakoti žmogaus jausmų, tikriausiai egzistavo jų du – geras ir blogas jausmas. Kadangi blogas yra destrukcija, o geras kūryba, tai visi kūriniai buvo apie meilę.

Simfonija yra ne kas kitas, o meilė. Galvojau aš visą vakarą klausydamasi S.Rachmaninovo koncerto fortepijonui nr.3 d-moll, ir P.Čaikovskio simfonijos nr.6 h-moll.

Apsistokim ties S. Rachmaninovu, kuris šįkart kalbėjo Luko Geniušo skambinamais klavišais. Aristokratiškai surinkti skambesiai ir nepaprastas melodingumas. Tai Rachmaninovo stilius. Jis mane žavi tuo, kad nėra monotoniškas ir mažiausiai du kartus išprotėja kūrinio metu. Atsargiai surenka vieną jausmą po to kito, viską išbarsto ir nepasimetęs gražina atgal. Tikrų tikriausia muilo opera! Pagalvotum.

P. I. Čaikovskio “Pathetique“ skambėjo rusiškai, skambėjo galingai.

Abu kūriniai skambėjo po “ilgesingosios rusų klasikos“ pavadinimu. Tačiau skambėjo skirtingai. Nesuprantu dabar, ar tai dėl mano simpatijų ar dėl to, kad tiek abu autoriai, tiek kūriniai skiriasi. Tas klasikinėje muzikoje smagiausia. Ji tave užsiaugina. Muzikos suvokimas, ateinantis jausmais, kuriuos norėdamas išsiaiškinti imi domėtis minorais ir mažorais, išmoksti techninius žodžius, kaip partitūra ar rečitalis.

Tikiu, kad po kurio laiko man šis įrašas bus juokingas. Bet aš dabar nieko nebijau :)

Kūriniai:

žvejo pusseserė beigi šarka

O taip!

Visada sakiau ir sakysiu – tas, kuris myli gėles ar sukuria ką nors gražaus, negali būti blogu žmogumi.

Jeigu žinote, kad Jūsų gydytojas mėgsta užsiiminėti rankdarbiais – Jūs radote auksą! Be to, šiuo konkrečiu atveju, šio kolegos darbų norėjau dėl visai paprastos priešistorės, kai paklaus iš kur juos gavau, atsakymas bus – ne tai dekupažas ir ne, tai ne draugė, o kolega, vaikinas, didelėm, tačiau taikliom rankom, padarė.

Tai buvo mano nuomonė. O štai mano kolegos ketvirtakursio hobis:

Daugiausia kolegiukas gamina museles (žvejai žino kas tai yra).

Šarka

Taip, šiuo požiūriu taip. Auskarai mano silpnybė. Segiu (? tinkamas žodis?) juos kasdien ir kiekvienu labai džiaugiuosi. Ypač tais, kuriuos gaminausi ne pati (tokių vos du…)

Kolegės Daivos dovana:

Na ir mano mėgstamiausi:

Manifestas

Tai buvo užvakar. Prie miesto savivaldybės, vis dar lavinamu operiniu balseliu iš apatinio registro uždainavau ariją.. skirtą pravaikštininkų ir kitų kostiumuotųjų (darbo dienomis)  (ne)garbei..

Kai pagalvoji, eilinė dainuojančios tautos dalia. Dainavom už sienų, dainuojam dabar viduj. Misliju, kad Kalantos pavyzdžiu reikės pasekt kai kam. Juk ir taip pirmaujam suicidais, galėtų vienas kitas dedikuot savąją amžiną kelionę už dar laisvesnę Lietuvą, kol visai visos kraujagyslės nepasileido ir dar yra kam venomis į širdį grįžt..

Tačiau nekilnus atrodo tikslas ir įžūlu to prašyt. Na ką, tiesioginio mandagumo kaip ir nemokė… niekas. Kalanta buvo ir yra simbolis didelio dvasinio skausmo. Gal jis nieko ir nepakeitė, bet dabar yra gi dėmesys į mus.. yra ES, yra televizija ir internetas. Gal į tokį poelgį pažiūrėtų kas nors rimtai.

Niekas niekam nieko. N karta. Neigimas. Viską matom ir girdim, apsimetam,kad Negirdim ir Nematom. N karta, Nenori gyvent geriau. Nežino kaip pradėt? Nenori!!

Aš Tėviškėj juokaut nebegaliu. Niekas niekam ten nejuokinga. Net asfaltas, ir tas pats sau nuobodus.

Kai sovietų laikais sąjūdis ėjo piketuot, valdžia sėdo tartis kaip keist padėtį.
Dabar prieš anonsuotus piketus, valdžia su apsauginėm pajėgom skaičiuoja kiek guminių kulkų paruošta…

Taigi palikim 144 gyventojų Lietuvą ir eikim sau naujos žemės ieškoti. Žydai gavo, mes ir gausim – Airijoj tarp bulvių, Anglijoj tarp plytų ar dar kur.. nesvarbu, kad išsibarstę, užtadt kaip bus smagu susitikus!