13
Gru
09

meilė, ateinanti stygomis

Tais laikais, kai nebuvo kam įtakoti žmogaus jausmų, tikriausiai egzistavo jų du – geras ir blogas jausmas. Kadangi blogas yra destrukcija, o geras kūryba, tai visi kūriniai buvo apie meilę.

Simfonija yra ne kas kitas, o meilė. Galvojau aš visą vakarą klausydamasi S.Rachmaninovo koncerto fortepijonui nr.3 d-moll, ir P.Čaikovskio simfonijos nr.6 h-moll.

Apsistokim ties S. Rachmaninovu, kuris šįkart kalbėjo Luko Geniušo skambinamais klavišais. Aristokratiškai surinkti skambesiai ir nepaprastas melodingumas. Tai Rachmaninovo stilius. Jis mane žavi tuo, kad nėra monotoniškas ir mažiausiai du kartus išprotėja kūrinio metu. Atsargiai surenka vieną jausmą po to kito, viską išbarsto ir nepasimetęs gražina atgal. Tikrų tikriausia muilo opera! Pagalvotum.

P. I. Čaikovskio “Pathetique” skambėjo rusiškai, skambėjo galingai.

Abu kūriniai skambėjo po “ilgesingosios rusų klasikos” pavadinimu. Tačiau skambėjo skirtingai. Nesuprantu dabar, ar tai dėl mano simpatijų ar dėl to, kad tiek abu autoriai, tiek kūriniai skiriasi. Tas klasikinėje muzikoje smagiausia. Ji tave užsiaugina. Muzikos suvokimas, ateinantis jausmais, kuriuos norėdamas išsiaiškinti imi domėtis minorais ir mažorais, išmoksti techninius žodžius, kaip partitūra ar rečitalis.

Tikiu, kad po kurio laiko man šis įrašas bus juokingas. Bet aš dabar nieko nebijau :)

Kūriniai:

Advertisements

0 Responses to “meilė, ateinanti stygomis”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: