pagaliau – įrodymai

– taip ir ne kitaip mano tėvas vadina šias nuotraukas, kurios įrodo kokie mes galim būti vieningi. Jis taip pat sako, kad patikėję jog galime viską, pamiršome, kad vienas be kito negalim.

Apie mėnesį ieškojom šių nuotraukų, ir radom ;]

Jeigu reikėtų atsakyti į klausmą – kas man yra Baltijos kelias, atsakyčiau – yra tai, kas yra mano tėčiui, kuris viską metęs (įskaitant ir mane ;] ) išlekė savo žiguliuku (nes į autobusą nespėjo) kažkur už Vilniaus ir kabinosi į gyvą grandinę. Kaip dabar sako – “to pačio tikrai nekartočiau“

auto-turgaus bliuzas

Net ir be automobilių turgaus Marijampolė randa kuo dėmesį prikaustyt, tai šlapimo nelaikančiom paauglėm, tai kniaukiančiom manekenėm. Tiesa, dar liko paminklas.

Bet aš ne apie tai.

Dar prieš kelis metus „Majamis“ buvo prekybininkų automobiliais sostinė. „Bulbašų, čiurkų, tadžikų“ etc. Meka.

Na, visos garsios ir didelės maldos vietos buvo sugriautos, taip ir turgus. Vienas bankrutavo, kitas „persimėtė ant rusų“, kitas dar šiek tiek gyvas. Taip, buvo gal keturios vietos, pilnos automobilių. Tūkstančiai jų ant žemės ir dar daugiau tūkstančių ant tralų.

Buvo.

Dabar

Pagrdindinė prekybos vieta. Nepastebimai ištuštėjus, pirkėjų vienetai, automobilių kainos gal per pusę mažesnės.

duokš atvirlaiškį!..

Be to, kad Marijampolėje paauglės niokoja kapines, o suetemus čia tamsu kaip š***oj, kartais nutinka visai neblogų dalykų.

Antrą kartą vyksta jaunimui skirtas projektas “PROCESAS’09“, (organizatorė – MJOT ) kuris šiemet kvietė diskutuoti, žaisti, kurti ir fotografuoti. Proceso detalėmis – taip aš vadinu pristatytą atvirlaiškių seriją skirtą Marijampolei. Jų poreikis tikrai buvo, nes visuose miesto pašto skyriuose ar knygynuose nerastum atvirlaiškio su Suvalkijos sostine. Nejauku vien dėl to, kad Vilkaviškis, Šakiai ir aplinkiniai rajonai tokius turi, palikdami Sūduvos centrą nuošalėje.

Detalės

Iš daugiau nei 100-to nuotraukų, buvo atrinkti keturi darbai, kurie ir pavirto atvirlaiškiais:

Autorius: Andrius Burba

baltas bilietas į baltą kluoną

7 metus žinau apie šį reiškinį. 7 metus kurpiu galvoj scenarijų. 7 metus planuoju ten nuvykti. Baltas kluonas kvietė jau septintą kartą, ant kitkų (supresuoto šieno). Tai yra šio trumpojo kino festivalio simboliai. Ir žinoma, klubui priklausantys kūrėjai, kuriantys filmus labiau sau negu žiūrovui.

Džiaugiuosi tokiais renginiais, kurie yra visiškai idėjiniai ir, tikiuosi, neturinčiais tendencijos tapti komerciniais.

Apie atmosferą

Puiki! Nedažnai kur nors Suvalkijos sostinėje pamatytum tiek skirtingų žmonių, sudarančių tokią pagirtiną publiką. Ramiai sutūpę ant kitkų, mielai jomis besidalinantys, alų gurkšnojantys, sušalę bei apsikabinę, su odinėm striukėm ar sermėgom atvykę, tvarkingai prie tualetų laukiantys, gretimo rugių lauko nemindantys, žiūrovai. Vienas žodis. Jauku

Savaitgalis

Trigeris

Iš tiesų net nežinau nuo ko pradėti. Pasakymas „nuo pradžių“ įspūdžių pribombarduotai galvai nelabai tinka. Jau seniai audžiau mintį, jog reikia nuvažiuoti į Zyplių dvarą. Dar seniau tapau Lukšių miestelio, šalia kurio ir stovi minėtas dvaras, gerbėja.

Pirmoji diena – Lukšiai

Brazio bliuzas

Ar dar apie kurį nors Lietuvos miesto ar miestelio merą yra tiek anekdotų kaip apie marijampolietį Vidmantą Brazį?? Vargu bau. Tai jis prie kostiumais pasipuošusių delegatų sėdi su džinsiniu švarku. Tai jis savo raudona nosim “skelia“ labiau nei lorazepamas migdančią kalbą naujųjų metų proga. Tai jį Valinskas nori išvyti iš salės. Tai jam anksčiau išėjus iš renginio ir išgirdus komentarą “turbūt karves melžti reikia“ tik pritariamai linkteli.

Aš suprantu, kad tai būtų pasipiktinimas mano adresu, jei rašyčiau apie paprastą kaimo žmogų. Bet taip kalbėtį apie merą??? C’mon!

automechanikai operuoja

tikra istorija – kai nusprogsta vieno iš cilindrų žvakė, su jazzuojančiu garsu – švykš, pukšpukšt, badabūm nuvažiuoji iki artimiausio serviso, nes bala žino, ateis iš kur kibiršktis ir bus didelis BOOOM!
Servise atpūkši ir sakai, tiksliau rėki – Žvakė sprogo!
Jie atkerta – girdėjom. Tada visi keturi sulenda po kapotu, pamurksi kaip katinai, pakraipo galvas. Toks ekstra – mechanikų konsiliumas. Gyvens bačka ar ne???
Klausiam – reikės galvutę jamt?!? Ir meldžiames, kad nereikėtų. Beveik garsiai
Sako – Ne. Įgręšim, įvanosim kaip nors.

Pfffuiiii

Nulis žvaigždučių – spyris prabangai

Šveicarija. Teufeno regionas. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis namas ir nuorodą į rūsį. Už 30cm storio geležinių durų – naujausias dvynių Frank ir Patrik Riklin meninis projektas. Analogo pasaulyje neturintis – Null Stern Hotel (liet. – nulio žvaigždučių viešbutis), įkurtas atominiame bunkeryje. Pasaulyje egzistuoja žvaigždučių klasifikacija. Yra vos du septynių, nedaug turinčių šešias. Penkias žvaigždes viešbutis užsitarnauja už aptarnavimą, prabangos detales, vaizdą pro langą ir t.t. Kaip gi atrodo žvaigždučių neturintis viešbutis? Čia jums ne išgyvenimo drama „1984“, VEKS projektas, kuriame užsivelki šimtasiūlę ir eini pats sau gamintis košės pietums. Už mano minėtų metalinių durų svečius pasitinka atitinkamai pasipuošęs liokajus. Kambariuose nėra kilimų ar langų. Ant naktinio stalelio guli ausinės, ant lovos tiesiog į foliją įvyniota šokolado plytelė. Kam ausinės? Ventiliacinės sistemos, kurios aprūpina viešbutį oru, dėl to naktį gali trukdyti užmigti.

Fūristo dienoraštis

Kelionės tikslas Iš tikrųjų, jo net nebuvo. Iš tikrųjų žinojau, kad nematysiu nei Rygos centro, nei išlipsiu Kutnoje (PL). Klausimas – ko aš ten važiavau? To collect some experience! Pirmai pradžiai neilgas ir maršrutas Marijampolė  – Kutna (PL) – Ryga (LV) – Mažeikiai – Marijampolė.

Trukmė – trys paros.  Transportas – Iveco Stralis vilkikas su šaldytuvu, 2008 metų (tikriausiai), apie 450 AG galingumo varikliu. Bendras svoris be krovinio – 18 tonų.

Pasveikinkim vieni kitus

Geriausiai mano apmąstymų trigerį apibūdintų ši situacija – po praktikos užsienyje, kur buvo nemaža grupelė iš pietiečių (iš Ispanijos, Maltos, Italijos etc) ir manęs, atsisveikinėjome. Kažkas pasiūlė tai padaryti pagal savo šalies papročius. Italija – three kisses on cheek, Ispanija – two kisses on cheek, Serbia – one kiss on cheek, Lietuva…. – cold handshake?!?

Tai ir buvo mano sutrikimo priežastis. Dažnai net nesusimąstau apie tai, kad turiu kelias kategorijas žmonių, su kuriais pasisveikinu ir atsisveikinu skirtingai! Klaida yra vien jau tai, kad yra kategorijos! Taip, žinau, čia mano bėda, bet nejaugi tik man vienai taip?

O dabar totalus absurdas, iš neturėjimo ką veikt imi ir susigalvoji tokias vat kvailas statistikas: su trimis žmonėmis visuomet pasibučiuojame į lūpas, su keliom dešimtim apsikabiname, su keletu paspaudžiame rankas, su likusiais pasilabiname žodžiu…. o dar su bala žino kiek, kaip išeina, pagal paros laiką ir nusigėrimo laipsnį.

Manau tiek užtenka kad susimąstyčiau…