prikelti mirusieji

Praėjusiais metais susirgau idėja pamatyti G.von Hagenso (buitiškai tariant „čia tas kur lavonus viešai darinėjo?“) parodą. Vieną kartą apie tai rašiau, kitą kartą mėginau ten nuvykti. Trečias kartas nemelavo. Paroda „Body Worlds“ viešėjo du kopūstus primenančiose patalpose, Leipcige.

Koks jausmas kai stovi eilėje į vieną iš savo svajonių? Smalsumas, kas ten vyksta už juodų sienų, po ryškiomis lempomis. Turiu pasakyti, kad tokio anšlago į muziejų nesu mačiusi. Na, pagalvojau, juk tai Body worlds. Kas gali būti įdomiau? Pasirodo gali. Medicinos mokslų, sausos teorijos ir dar kažkokių užsiėmimų pasekoje visiškai nesupratau ką aš toj parodoj veikiu. Nieko naujo. The good old human body. Tiesa, buvo pavaizduoti ir keli paukščiai, virtę tik smulkiomis susiraizgiusiomis kraujagyslėmis, bei žirafa, išdalinta į keliolika permatomų blynų.

Jei nežavi anatomija, sužavės menas. Taip! Iš tiesų įdomu buvo susigalvoti kaip autorius sugeba išbalansuoti vieną kūną ant poros kojos pirštų. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip plastinoidas, žmogaus kūnas visiškai be vandens, lengvutis, gali lengvai sau laikytis ant pagrindo. Pasirodo realybė kitokia. Tačiau nenoriu atimti atradimo džiaugsmo tiems, kas galbūt norės šitą parodą aplankyti. Ne visada balansavime slypi tik išbalansavimas :D

Nuotraukoje vienas iš įdomesnių eksponatų. Abu plaistinoidai laikosi ant vienos, kairiojo futbolininko kojos. Jokių ramsčių, papildomų išorinių įtvirtinimų.

Nauda

Plačiajai visuomenei tai tikrai turėtų būti įdomu. Ypač su audio komentarais, apie žmogų kurį matote priešais save. Jo gyvenimą, jo istorijas. Duoklė prevencijai taip pat neblogai sugalvota – sveiki plaučiai, seni plaučiai, rūkę plaučiai, plaučių navikas. Ak, kaip baisu. Na, kai kuriuos tai sujaudino. Nutukimas irgi taikliai parodytas – išilginis statistinio lietuvio vyro pjūvis, per taukines ir poodinius riebaliukų sluoksnius. Kai pagalvoji, su tokiu sluoksnių žiemą neturėtum šalti… bet vis tik.

Labiausiai trokštamiausias kambarys – „besimylintys“ plastinoidai ir metų mokslinis atradimas prikaltas prie sienos – besimylinčio vyro varpa įgauna bumenrango formą. Trūksta tik prierašo “.. ir gali sugrįžti atgal“. Stovėjau ir galvojau, ką dabar man daryti su tokiu žinojimu. Gą darytumėt jūs?

Fone galima buvo išgirsti įvairiausių komentarų – nuo „mano didesnis“ iki „o jie gyvi būdami sutiko vienas su kitu… eee, taip pozuoti?“. Iš tiesų viena įdomiausių parodos dalių buvo stebėti lankytojus, kurie stebi plastinoidus. Ypač vyrus, kurie stovėjo prie vyriškų plastonoidų. Jeigu reikėtų aprašyti žvilgsnio amplitudę, ji būtų tokia : „galva.. galva galva galva, rankos, tarpukojis, galva, galva, krūtinė, tarpukojis.. tarpukojis.. įsitikinam kad niekad nemato, hmm tas tarpukojis“.

Jeigu nežiūrėtumėt į klaikiai siaubingus ir netikroviškus plastinoidų „veidus“, nesiklausytumėt jų istorijų, tai būtų tikra meno paroda. Pažiūrėti kaip iš vieno kūno padaromos trys skulptūros, ar kokie raumenys dirba sportuojant, bei kaip atrodo į daugybę blynų supjaustytas žmogau kūnas visai verta.

Juokingas pastebėjimas. Ne viena pacientė, serganti anoreksija slapčia svajoja tapti vienu iš Hagenso plastinoidų. Bėda tame, kad konservuotis jos pradeda jau gyvos būdamos. Taigi jei jum šovė į galvą tokia mintis, greičiausiai jums reikia pavalgyti!