Šiandien po rytinės mankštelės atkreipiau dėmesį į šalia lango plevėsuojančią vėliavą. Patinka man šita perspektyva. Nes būna tik per šventes ir tik tėvų namuose. Smagu, kai tėvas su kaimynas varžosi, kuris gi pirmasis iškels trispalvę.
Prisiminiau prieš pora dienų girdėtą Nepriklausomybės akto signataro Kazio Sajos kalbą. Ugninka kaip ir jo poezija. Jis, kai 1990-ųjų kovo 10 dienos (šeštadienis) vakare (apie 23val.) susirinko Sąjūdžio deputatai be LKP, užsirašė beveik visų, tą vakarą kalbėjusių, frazes. Labiausiai įsiminė scena, kai Vytautas Landsbergis kiekvieno iš susirinkusiųjų (84 deputatai ir 124 Atkuriamojo Seimo nariai) klausė, ką jie mano apie susidariusią padėtį (vyko karšta diskusija dėl kovo 12-ąją vykusių TSRS prezidento rinkimų, Susirinkimas sprendė siųsti atstovus į Maskvą ar ne). Kazys Saja atsakė labai poetiškai, prisiminęs prof.Norbertą Vėlių, kuriam pasiūlė “radikulitą“ gydytis liaudies medicina. “Aš ir sakau, mums reikia, kaip prof.Vėliui – nuogu užpakaliu šokti ant to skruzdėlyno“. Manau interpetacija aiški.
Kazys Saja paminėjo siekti vienintelio uždavinio, “linkiu, kad galėtume sakyti – čia mano Tėvynė, mano Valstybė, mano valdžia!“
Su kovo 11-ąja!!
nassa_clinics 
last patients