A.Užkalnis – kelionių gurmanas ragavęs žiurkės

Ką pirmiausia daro studentas baigęs egzaminus? Dažnas bando nuraminti nuo mokslų ištinusią galvą. Pirmiausiai buvo šaltos maudynės dar nespėjusiame sušilti upės vandenėlyje, o antra – kokia nors knyga.

Kad knygos palaiko sveiką protą sesijos metu, žino visi prie kurių mokiausi – Bridget Jone‘s diary (Bridžitos Džouns dienoraštis), trečiame kurse, Istorijų žurnalai ketvirtame, LRT klasikos skaitomos knygos penktame, ir Andrius Užkalnis šeštame.

Requem Istorijoms

Prieš pradedant plačiau pasakoti apie naują A. Užkalnio knygą „Kelionių istorijos“ negali neprisiminti žurnalo „Istorijos“. Būtent ten yra dalis knygoje spausdintų istorijų, būtent ten aš atradau Andrių Užkalnį, Algimantą Čekuolį, Lauryną Dapšį, žavėjausi Liudo Masio ir Brigitos Balikienės ar Loretos Paškevičienės fotoreportažais. Neslėpsiu, kad ir su šiuo žurnalu net sieju du knygos trūkumus – jai labai trūksta jaukumą „priduodančio“ medžiaginio skirtuko ir didesnių, labiau iliustruojančių nuotraukų. Būtent tokios, atrodo niūrios ir debesuotos, nuotraukos trūko rašant apie Siciliją, kurią „galima nupiešti minkštu juodu pieštuku“. Kaip ir Paul Herbst fotografijų, kurios atrodo labiausiai tinka iliustruoti A. Užkalnio tekstams – kas skaitė šį žurnalą supras kodėl.

atsargiai! operuoja poetai

Prisiminiau operaciją, kurioje galėjau vėpsoti iš arti, kai žmogui, tiesiogine to žodžio prasme, atvėrė širdį. Turbūt atėjo ir mano eilė, tiesa, lyriškai.

Istorijos yra angliavandeniai, jomis maitinuosi, jomis reikia maitinti savo smegenis.

Nuomonės yra baltymai, kurių reikia mažiau, bet jie ne ką mažiau svarbūs.

Ir yra mintys, ciniškos akimirkos ir žodžių junginiai – mikroelementai, be kurių kiekvieno tvirtas skeletas būtų tik balutė be šešėlio.

Viliaus Ančerio knygutė, tiksliau minčių rinkinys, į rankas įkrito pati, knygyne, kai siekiau kažkokio populiaraus viršelio. Gavau daugiau. Įkvėpimą.

Kai išsibalansuoju, jo mintys užkabina kitą stygą ir vėl dermė….

[skirta: scania-“visų formatų skaitytojai, vienykimės!“]