Archyvas pagal gruodžio 7, 2009

07
Gru
09

Manifestas

Tai buvo užvakar. Prie miesto savivaldybės, vis dar lavinamu operiniu balseliu iš apatinio registro uždainavau ariją.. skirtą pravaikštininkų ir kitų kostiumuotųjų (darbo dienomis)  (ne)garbei..

Kai pagalvoji, eilinė dainuojančios tautos dalia. Dainavom už sienų, dainuojam dabar viduj. Misliju, kad Kalantos pavyzdžiu reikės pasekt kai kam. Juk ir taip pirmaujam suicidais, galėtų vienas kitas dedikuot savąją amžiną kelionę už dar laisvesnę Lietuvą, kol visai visos kraujagyslės nepasileido ir dar yra kam venomis į širdį grįžt..

Tačiau nekilnus atrodo tikslas ir įžūlu to prašyt. Na ką, tiesioginio mandagumo kaip ir nemokė… niekas. Kalanta buvo ir yra simbolis didelio dvasinio skausmo. Gal jis nieko ir nepakeitė, bet dabar yra gi dėmesys į mus.. yra ES, yra televizija ir internetas. Gal į tokį poelgį pažiūrėtų kas nors rimtai.

Niekas niekam nieko. N karta. Neigimas. Viską matom ir girdim, apsimetam,kad Negirdim ir Nematom. N karta, Nenori gyvent geriau. Nežino kaip pradėt? Nenori!!

Aš Tėviškėj juokaut nebegaliu. Niekas niekam ten nejuokinga. Net asfaltas, ir tas pats sau nuobodus.

Kai sovietų laikais sąjūdis ėjo piketuot, valdžia sėdo tartis kaip keist padėtį.
Dabar prieš anonsuotus piketus, valdžia su apsauginėm pajėgom skaičiuoja kiek guminių kulkų paruošta…

Taigi palikim 144 gyventojų Lietuvą ir eikim sau naujos žemės ieškoti. Žydai gavo, mes ir gausim – Airijoj tarp bulvių, Anglijoj tarp plytų ar dar kur.. nesvarbu, kad išsibarstę, užtadt kaip bus smagu susitikus!

Reklama