vietoj atviruko

Ilgai. jau visus šešis mėnesius svarstau, kodėl pradėjau šitą projektą – tinklaraštį. Kažkur vis dar miega užsakytas lietuviškasis jo adresas. Tik tingiu ir neturiu laiko ir žinių krikštui. Kada nors.

Visą tą laiką mokiausi ir tebesimokau vieno – rašyti. Juokinga, tačiau tik čia išmokau ir prisiminiau pastraipas. Rašymas padeda pasakoti istorijas. Kažkas yra pasakęs, kad laimingi tie, kurie jas moka pasakoti, bei tie, kurie jų klauso.

Visa tai buvo keli žingsniai iki vienos kalbos, vieno lygio egzamino. Jam koją kišo ne kalbos žinios, o mano chaosas galvoje. Jį įveikti rekėjo įtempti smegenis. o kaip tempsi kai nėra už ko? Ir aš susikaupiau. Ir išlaikiau. Ir jaučiau kaip mane palieka protas. Tiesiogiai. TAIP!

Tądien buvo Medikų dienos ir visi matė mano fake diagnozę. Dažnai taip būna – žmogaus jaučiasi laimingas, o visi nesupranta kas darosi. Kas čia vyksta? Tau viskas gerai? Gal pamiegok. Ataušk….

Ir taip aš priėjau linkėjimus. Kalėdinius.

Nenoriu linkėti sėkmės, kurios kiti pavydės.

Ir nelinkėsiu laimės, nes tai yra būsena, kuri ne kiekvienam skirta ir ne visiems jos reikia.

Ir pinigų ne. Juos reik užsidribt, laimėt, rast, pavogt…

Esu kompetetinga palinkėti tik įdomių įrašų, faktų, juoko; istorijų ir sužinojimo jose, gerų “diskusijų“ komentaruose; minčių ir noro jas užrašyt. Kai kurie tai daro labai gerai. Kai kuriem linkiu daryti tai dar geriau.

Linkiu kad mira, smilkalai ir auksas sintezuotųsi į gražias, jaukias ir lauktas ir netikėtas dovanas.

Linksmų švenčių!

Giedrė