naujametinis

Aje, ritas dienos, bėga metai, laikas grįžti iš pogrindžio.

O privertė visai paprastas dalykas – nepasveikinau savo skaitytojų ir neprilinkėjau Jums nieko. Čia gal šiek tiek narcistiška kaip rašyti, bet vis dėl to…

Iš pokalbių su savo kolegomis vokiečiais supratau, kad jie švenčių laikotarpiu pameta galvą, nušoka nuo proto, patenka į visiškos hipomanijos būseną. Pagrindinis galvos skausmas, kokios firmos telefoną anūkui pirkti, kokios spalvos mikrobangę išrinkti ir panašiai. Tada aš prisiminiau kunigo, kurio deja pavardės nežinau, sakiusio pamokslą prieš kelis metus Bernardinų bažnyčioj, trijų karalių šventės proga, žodžius. Tiksliau trijų karalių interpretaciją. Juk iš tiesų dovanojimo užuomazgą davė vis tik minėti išminčiai. Įdomiausia tai, kad jie neapmokėjo Betliejaus kaimo viešbutuko kad priimtų naujai iškeptą šeimyną, neatnešė kokių nors vystyklų ar panašiai. Jie nešė tai, ko turėjo daugiausiai – aukso, smilkalų ir miros. Argi kitaip?

Taip ir aš Jums noriu, pavėluotai palinkėti, kad stengtumėtės nevisuomet spėlioti kitų norų, o dovanoti tai, ko turite daugiausiai ir nebūtinai fiziniu pavidalu.