08
Bir
10

A.Užkalnis – kelionių gurmanas ragavęs žiurkės

Ką pirmiausia daro studentas baigęs egzaminus? Dažnas bando nuraminti nuo mokslų ištinusią galvą. Pirmiausiai buvo šaltos maudynės dar nespėjusiame sušilti upės vandenėlyje, o antra – kokia nors knyga.

Kad knygos palaiko sveiką protą sesijos metu, žino visi prie kurių mokiausi – Bridget Jone‘s diary (Bridžitos Džouns dienoraštis), trečiame kurse, Istorijų žurnalai ketvirtame, LRT klasikos skaitomos knygos penktame, ir Andrius Užkalnis šeštame.

Requem Istorijoms

Prieš pradedant plačiau pasakoti apie naują A. Užkalnio knygą „Kelionių istorijos“ negali neprisiminti žurnalo „Istorijos“. Būtent ten yra dalis knygoje spausdintų istorijų, būtent ten aš atradau Andrių Užkalnį, Algimantą Čekuolį, Lauryną Dapšį, žavėjausi Liudo Masio ir Brigitos Balikienės ar Loretos Paškevičienės fotoreportažais. Neslėpsiu, kad ir su šiuo žurnalu net sieju du knygos trūkumus – jai labai trūksta jaukumą „priduodančio“ medžiaginio skirtuko ir didesnių, labiau iliustruojančių nuotraukų. Būtent tokios, atrodo niūrios ir debesuotos, nuotraukos trūko rašant apie Siciliją, kurią „galima nupiešti minkštu juodu pieštuku“. Kaip ir Paul Herbst fotografijų, kurios atrodo labiausiai tinka iliustruoti A. Užkalnio tekstams – kas skaitė šį žurnalą supras kodėl.

Apie Užkalnį

Kai kurie filologai jį pamena iš užvirusių aistrų dėl Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva Rerum“. Naujesni fanai tikriausiai atsirado su jo pirmąją knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Viena tokia miesto biblioteka jį pamena, kaip vienintelį autorių, kuris asmeniškai padovanojo savo knygą. Dar senesni A. Užkalnio skaitytojai  – nuo minėto žurnalo „Istorijos“. Būtent pirmoje autoriaus knygoje pasigedau jam lipdomo „arogantiško ir negailestingo rašytojo“ statuso, kurį gal ir ne tokį tirštą, galėjau susidaryti anksčiau. Būtent „Kelionių istorijos“ jį sugražino tokį, nuo kurio daugelis jį pradėjome skaityti. Tačiau ne ši pusė žavi labiausiai. A. Užkalnis yra sintesetezijomis nukankintas užburtas rašytojas, kurio paduose, regis, yra visi lytėjimo organai. O aprašyta pieštuko kvapų anatomija „drožiamas pieštukas pakvimpa pjaunamu minkštu medžiu (kedru arba kadagiais), klijais, kuriais suklijuoti du mediniai loveliai, laikantys grafitą, ir pjaunamu spalvotu laku, kurio nudažytas pieštukas“ tik patvirtino mintį, kuri vis augo nuo knygos pradžios, kad rašytojo uodžiamosios smegenys, o ypač uodžiamasis storumo (lot. bulbus olphactorius) yra galbūt didesni nei pačios galinės smegenys!

Autorius dažnai užsimena, kad jo potraukis keliauti yra šiek tiek daugiau nei didelis, bei prisipažįsta, kad turi keistenybių. O dangau! Kas jų neturi, ir ačiū Dievui, tuomet keistas pomėgis vis laukti kaip prasilenkia troleibusai ir pasisveikina jų vairuotojai tada atrodo nebe toks jau ir keistas.

Apie realybę

A. Užkalnis, kaip psichiatras pacientui panaikina iliuziją, kad, tarkim, jis yra nemirtingas ar unikalus, savo skaitytojus, ypač labiau lietuvius gali sugluminti nuoga tiesa – nei mūsų oro uostas (77 psl.) nei lietuviškas midus (62 psl.) nėra labai jau ypatingi ir labai vertinami pasaulyje, o gera kelionė tiesiog negali kainuoti nedaug. Atrodo, pyktum, bet negali. Įspūdžiui sustiprinti knygoje gausybė palyginimų, nuo aprašomų garsų „..tris būgnus ir pradeda juos mušti, iš pradžių iš lėto, o paskui tempą greitindamas, ir būgnai prabyla žmogaus balsu, keistai lyg žagčiodami, lyg mikčiodami, ir šen bei ten akimirkomis girdžiu garsų, skardų nepažįstamos – bet aiškiai žmogiškos – kalbos garsą“, iki mistinių „Neringos keltas, ypač senasis, Danės upe plaukiantis lyg Venecijos kanalu“, bei, mano galva, paties ilgiausio, kurį tik teko kada skaityti – į 14! eilučių (101 psl.) sutalpintas sakinys apie Delio Indiros Gandhi oro uostą. Yra ir dar vienas, kurį, kai kurie kolegos studentai galėtų apginti kaip tikrą – apie groteskiškus Rusijos teisėsaugos pareigūnų automobilius rašoma kaip apie operacinėje rūkantį chirurgą. Toks kažkada tikrai buvo! Apgynęs darbą, kad bakterijoms toks beoris dūmelis dar labiau pavojingas, jis gavo teisę švampti tiesiog operacijos metu!

Aš ir mano kelionės

Straipsnyje apie Gruziją, autorius rašo, kad tos šalies maistas geriausias  už jos ribų. Prisiminiau, kad ir aš kai kurias vietas, pažinau būtent taip – iš kitur. Vieni iš nuostabesnių knygos puslapių skirti Venecijai. Žmogus su lakesne vaizduote turės kur paganyti smegenis. Skaitydama apie šio miesto – pasakos amžiną jaunystę, prisiminiau Drezdeno muziejuje matytus Giovanni Antonio Canal, labiau žinomo Canaletto („mažasis kanalas“) vardu piešinius, vaizduojančius XVIII amžiaus Veneciją – be turistų, be atvirukų, tokie gryni ir neužteršti, tik vanduo ir pastatai su atvaizdu jame.

Panašus jausmas (na tas, kad pažįsti šalį joje nebūdamas) apėmė ir skaitant apie Nidą. Ją geriausiai buvo prisiminti atgaivinus prisiminimus apie Norderney salą Šiaurės jūroje. Tai gal keletą kartų padidinta Nida – su tokio pat stiliaus žvejų nameliais, kopomis, žvejų prekybos vietomis. Nidos nesugebėjau pamėgti. Ir tam turiu priežasčių. Viena iš jų: kažkada su būreliu draugų gavome proga kur nors nuvykti Lietuvoje, ta prasme – pasidovanoti kelionę. Mano draugai tada tikrai nebuvo protingi, išsirinko Nidą. O pamiršau paminėti, kad tada buvo gruodžio 30-oji ir lauke siautėjo -25 laipsnių šaltis, bei pūtė 20m/s vėjas?

Apie naudą

Be kelionių aprašymų knygoje gausu patarimų – kaip išsirinkti viešbutį, pigiau išsirinkti lėktuvo bilietą, kaip atvykti į Veneciją ar Japoniją, ko nesitikėti Ganoje ar Delyje. Jei skaitytojas, tame tarpe ir aš, pajus norą šiek tiek keisti savo kelionių įpročius, te nenusigąsta šio jausmo, geri įspūdžiai atsiperka.

Medikui, o ypač dirbančiam mažesniam mieste ar miestelyje (tokių mūsų tikrai bus ne vienas ir ne dešimt, nes visų norinčių mūsų mylimoji Alma matter tikrai nesugebės nei pasilikti nei išmaitinti), sužinoti faktai labai naudingi lopant nepatogias pauzes persirenginėjant operacinėje, operuojant, verdant kavą ir panašiai. Ne vienas gydytojas ar slaugytoja klausėsi kai kurių „naujienų“ iš pirmosios A. Užkalnio knygos apie Angliją. „Small talk“ temų reikia visada. Be to, praktikos metu, kiekvienam skyriuje buvo gydytojų, grįžusių iš atostogų. Spėkit, kur beveik visi vyko? Sharm el-Sheikh!! („šermelšeichas“), o įspūdžiai apsiribodavo „ai, kaip visada, gerai, daug valgėm ir gėrėm, pažintinė ekskursija išvargino, tai dar daug ir miegojom privalgę ir prigėrę“. Liūdna, kai pagalvoji.

Pabaigai

Viskas, kas susiję su žurnalu „Istorijos“ mano supratime tebeturi kokybės ženklą. Kai neturi galimybių keliauti, ši knyga tau suteikia apskrieti pusę pasaulio per 2 dienas.

Reklama

7 Responses to “A.Užkalnis – kelionių gurmanas ragavęs žiurkės”


  1. 1 FOO
    birželio 8, 2010 19:13

    Ar Užkalnis apdalino ryškesnius blogerius savo naujos knygos egzemplioriais mainais į apžvalgą?

  2. 3 Dainius
    birželio 8, 2010 20:56

    Nice, reikės paskaityti, bo patiko aprašymas Tavo;] aš ir per sesiją skaitau, šiuo metu tai apie daržą;]

  3. 5 audarazas
    birželio 9, 2010 14:36

    superine nuotaika!! visa skaityma sypsojausi, o vieta apie psichiatro galias naikinti iliuzija jog esi unikalus ir nemirtingas pramushe galutinai :)))) labai jau gurmanishkai pristatei “kelioniu istorijas” ir labai teigiamai pakrovei mintis pavartyt ja!

  4. 7 Pigi Keulė
    liepos 5, 2010 23:20

    Nieko čia nuostabaus – reikia pasakyti, kad Užkalnio pamėgtieji mėsainiai irgi nemaža dalimi kepami iš keulenos, nors sako, kad iš eutenos, bet iš lambo – visų skaniausia!


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: