11
Geg
10

Terapinė kava ir vaikų siaubas. arba – sapnuoti psichiatriją draudžiama

Prieš savaitėlę baigėsi vidaus ligų ciklas. Kadangi jaučiaus kaip trijų mažamečių vaikų motina, dar studentė, dar ir dar belekas neaprašiau įspūdžių.

Vidaus ligos

įtraukė nuo pirmos minutės „čia tavo stalas, čia tavo kėdė, čia tavo palata ir čia tavo pacientai“. Valio! Aišku, tai buvo žaidimas, bet net ir netikra atsakomybė vežė. Personalas visiškai malonus, profesionalus ir atsidavęs. Viskas būtų gerai, bet..

Pirma – jauniem, protingiem ir pavojingiem, čia bus motyvacijos prūdas. Kodėl? Jauni maksimalistai ligoninėse dažnai nusivilia. Gydoma čia pagal algoritmus, formules. Atrodytų kad nėra visai individualaus gydymo. Suprantu, 30 metų dirbant tą patį darbą, nori nenori apkalkėji.

Pavyzdys – ~70 metų vyras, po antro infarkto; po pirmojo nemetė rūkyt, vaistų nevartojo. Gulėdamas skyriuje į lauką ėjo reguliariai kas 40 minučių. Arterinis kraujo spaudimas 140/110, EKG ir echokardioskopiniai duomenys nieko gero nežadantys. Atlikti širdies kraujagyslių vizualinį tyrimą (koronarografiją) atsisako. Sakau gydančiam gydytojui: gal jam paaiškint kas tai  yra rūkymo žala? Gal papasakot/nupiešt/išaiškint kuo blogai aukštas diastolinis spaudimas? Galų gale paaiškinti koronarografijos prasmę ir naudą? Atsakymas – ai, nenori gydytis, nereikia. Atvažiuos vėl, tik į kitą skyrių (suprask, morgą).

Antra – gydymo įstaigų paradoksalus gydymas ir visažiniai pacientai bei jų artimieji. O terapeuto, realiai ir kitos specialybės gydytojo, likimas toks – tyrimai riboti, gydymo galimybės skyriuje ribotas (jei vaistų yra tai skirsim, nėra – improvizuosim, ištišinsim),  kaip žinia visam pasaulyje mirštama nuo ligų, Lietuvoje nuo gydytojų rankos – ir tikrai ne nuo senatvės, traumos, aplaidumo. NE!

Klinikinis atvejis, šiek tiek sutirštintas – absurdui paryškinti – gal 120 metų senutė, navikinis procesas visam kūne, išplitimas į visus organus, sąmoninga nebuvo nuo Černobylio sprogimo. Ką daro artimieji? Veža į ligoninę – pagydysit? O_o! Juokingiausia, kad tokią teisę jie turi. Apie ramų numirimą namie, tarp savų keturių sienų turbūt nebuvo girdėję.

Viską reikia skaičiuoti: lovų skaičių, kiek ligonių galima taikyti slaugą,  kiek dienų guli, gydyti kiek įmanoma trumpiau (užtai VLK perveda didesnes sumas) atsakinėti į visus klausimus, išklausyti priekaištus. Nueiti pas skyriaus vedėją, priekaištus išgirsti iš jo, tada iš statistikos skyriaus sulaukti pastabos apie negrąžintas ligos istorijas. O jei esi dar ir jaunas maksimalistas kaip aš ir kiti jauni kolegos, bei nori visapusiškai pažinti pacientą, dalyvauji kitų specialistų konsultacijose (važiuoji kartu pas LOR‘us, kartu eini į rentgeno kabinetą – beje, ypač traumatologam labai naudingas dalykas, išmokė mus vienas torakalistas – dalyvauti pacientų ištyrimo procese. Tada visą informaciją matysi čia ir dabar. Reikalui esant galima tyrimą tuoj pat pakartoti.) laiko nelieka niekam.

Taip ir sukasi gydytojas, būdamas ekonomiku, finansininku, socialiniu darbuotoju, kunigu, kolega ir galų gale mediku.

Studentui šiuo laiku dar blogiau. Grįžti namo, iš nuovargio į lovą krenti kryžium ir galvoji kaip dar 2000 egzamino klausimų išmokt, per pertraukas pasimokini rišti mazgus, rašai mokslo tiriamąjį darbą, pasportuoji, dar dėl peticijos galvą pasuki…

Vaikai

Sunkiausias ciklas. Viena dalimi dėl kolektyvo, kuris po terapijos skyriaus pasirodė kaip arogantiškų bobučių turgus, o ypač dėl specifikos. Gydai ne vaikiukus, bet dažnai jų mamytes. Girdėjot posakį “viena boba sakė”? 100% pritaikomas reikalas. Kaip ir šmaikštašiknių patarimai. Tave verčia jaustis neišprusėliu, neišmanėliu ir šiaip, mažu žemės kirminu – “kaip jūs nežinot, kad tik varnalėšos geriausia numuša temperatūrą?”.

Supratau du dalykus – vaiką auginti yra darbas ir vaikai yra daug stipresni nei mamytėms atrodo.

Ateitis

Kur tik nueisi, klausimas : „tai kuo būsi“. Guodžia tai, kad dar neatsibodo, kaip apraudotas „kiek liko?“. Čia yra visas smagumas. Atsakymas „geru gydytoju“ netinka netinka netinka! Visi labai draugiški ir nori padėti: „Būk tu pediatrė, moki prakalbint, tau tiks“ arba „būk tu chirurgė, leki visur, ištvertum, konkrečiai darai viską. būk“, „kas? psichiatrija? Eik tu! Ten gi visai neįdomu, ką tu ten“. Tyliai juokiasi iš manęs, o aš iš jų.

Advertisements

11 Responses to “Terapinė kava ir vaikų siaubas. arba – sapnuoti psichiatriją draudžiama”


  1. 1 Giedrius
    gegužės 12, 2010 13:49

    Manau tik tu žinai, kas tau geriausia ;)

  2. 3 Skaitanti
    gegužės 12, 2010 14:03

    Oho, koks iš tikro sunkus mediko darbas, kaip pagalvoji.. Jau vien nuo jo susirgti galima.. O šiaip tai sekmės, ypač su susijaudinusiom sergančių vaikų mamytėm…

  3. 4 Mf
    gegužės 12, 2010 16:03

    Nors iki gydymo man dar toli ir kol kas esu tik viena iš būrio nesusivokusių studentų, apsidžiaugiančių, jei kad ir kokį spaudimą leidžia pamatuot ar operaciją pastebėt,visiškai,labai visiškai pritariu:)

  4. gegužės 13, 2010 09:03

    Aš labai laukiu savo praktikos. Apskritai noriu pradėti dirbti, nes jau užkniso žiopsoti. Manau, kad visur nuo motyvacijos ir atkaklumo priklauso, kiek duos darbo. Man ciklai bus daug ilgesni, tai tikiuosi pavyks kiek daugiau pamatyt ir padaryti.

    • 6 nassa
      gegužės 13, 2010 12:24

      matai, iš tiesų kai ciklas ilgesnis gali kažką ir išmokt. Čia paprastai savaitę apšili kojas, įsibėji ir jau baigiasi. Na man motyvacijos tikrai netrūko ir netrūksta, bet kai tave išprašo iš kabo ar užtrenkia duris prieš nosį, tai ir valkiotis iš paskos tikrai nesinori.. o dar internų teroras… :D džiaukis, tau neteks vieta po saule dalintis ;]

  5. 7 IV
    gegužės 16, 2010 11:28

    Labas, labai įdomus blogas, tik juodas fonas ir baltos raidės labai sunku skaityt silpnaregiams :)
    O kodėl tu nori rinktis psichiatriją ,jei ne paslaptis? Aš dabar ketvirtam kurse irgi visai nieko šitas dalykas, bet labiausiai nejauku dėl to,kad su kuo sutapsi toks ir pats tapsi ir šiaip ar Lietuvoj pakankamai perspektyvus dalykas?
    Užuojauta tau ir visiems šeštakursiams, aš irgi iš eksperimentinių probleminių kartos,tai daugmaž suprantu,kaip jūs jaučiatės, bet ,manau,kad viskas bus gerai. Šiaip ar taip smagu ir tai,kad mokslai sutrumpėja net metais.

    • 8 nassa
      gegužės 16, 2010 22:06

      Labas :) na aš pati silpnaregė, ir man šis kontrastas nemaišo. Čia psichiatrija buvo kaip pavyzdys. aš kiekvienam skyriuj pudrinu apie savo ateitį. Koks jų reikalas kur stosiu :D nori gaut akušeriniam daug makštinių tyrimų? sakyk kad nori būt akušere. Nenori chirginiam nieko daryt – sakyk kad būsi psichiatrė! Štai ir viskas. Pasirinkti aš tau nepadėsiu. Pačiam reik spręst. Ir nieko neklausyt. Su kuo tapsi tuo patapsi patarlė tinka tam, kas jau nebeturi ką sakyt. O dėl perspektyvos – tikėk tuo ką darai ir visur būsi pirma. Aš tuo vadovaujuosi.

    • gegužės 18, 2010 15:50

      Geri psichiatrai tikrai neblogas perspektyvas turi. Bet jeigu bijai vilko, neik į mišką ;). Šitam dalykui daug motyvacijos reikia. Pritariu Giedrei – užknisa aiškinti kiekvenam, ką rinksiesi…

  6. gegužės 17, 2010 08:36

    Ką pasakytų daktaras House’as?

    • 11 nassa
      gegužės 17, 2010 15:12

      manau ciniškai patylėtų. ai sunku lygint. gi ten, US and A, viskas visai kitaip. ten kažoki multitalantai robodocai dirba


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: