28
Vas
10

Kiaulių gripas. Saga baigėsi.

Intro
Nuoširdžiai prisipažinsiu. Šias dvi savaites mano smegenys turbūt pamiršo, kad turiu šį tinklaraštį. Kol užvakar per vieną tokį mano gimtadienį, vienas draugas jo nepriminė.
Ir pagalvojau, reikia kelt jį iš pamatų, reik rašyti apie mediciną ir užsiimti medicinos PR’u, reikia reikia reikia….

Linkiu sau neužsimiršti

Apie ką aš čia
Kartais sunku apie tai rašyti, ypač geresniu aspektu nei tai darau aš. Bet tai, ką teko patirti savo kailiu, šias dvi savaites, privertė susimastyti.

Gan nemažai besidomėjusi ir prirašiusi bei prikomentavusi apie “kiaulių gripą”, visą paletę papildžiau asmeniška patirtimi su šiuo pandeminiu gripu ir jo komplikacija.

Dažniausiai studentas medikas, mėgsta pabrėžti savo nelaimę laimę, kas jis toks yra, kai kreipiasi į medikus. Aš to dažniausiai nedarau. Net ir sveikatos klausimu noriu išlikti vidutinybe ir gauti tai, kas priklauso visiems. Nesiginčysiu, galiausiai, kai siuntime į Infekcinę ligoninę buvo parašyta ir mano “profesija” – MF studentė, tai sutepė kaip geriausias brendis.. bet kas iš to – dainuoja BIX’ai.

Didžiausia klaida sirgti virusine infekcija ir žinoti, kad nėra normalaus gydymo, tik simptominis. Kad ligoninė tyrimus atliks tik rutiniškai, vadinasi aš kankinsiuosi kasdien ir melsiuosi, kad tik užaugtų mano leukocitai (pandeminis gripas pasižymi savybe greitai silpninti imunitetą). Panaši klaida yra gulėti ligoninėje, pastatytoje prieš 105 metus, kur pacientai kaip eksponatai muziejuje ir beveik rankomis neliečiami. Apie tokias gydymo ir sveikimo galimybes, na nenoriu būti priekabi, aš sužinojau taip pat pirmą kartą.

Linkiu niekad nesirgti

Vietoj epilogo
Tai yra įrašas tiems, kurie nori tobulėti. Iš šių dienų aš išmokau to, ko neišmokau per 6 metus universitete – be smulkmenų nėra visumos.

1. Visuomet sušildyk stetofonendoskopą prieš liesdamas juo paciento odą. Nors ir smulkmena, bet tai kone vienintelis dalykas, kuris mane erzina iki šiandien.

2. Ko moko universitete, nebūtinai pritaikysi praktikoje.
Mokomės gi viską algoritmų ar case-study principu. Tikrovėje improvizuojama labiau matyt. Nė vieno man taikydo metodo nežinojau, kartais net nesuvokiau kodėl kas ir kaip.

3. Visuomet sakyk pacientui ką su juo darai. ŽIAURIAI svarbus dalykas, vien jau dėl to, kad baimę, o ją jaučia beveik kiekvienas pacientas, geriausiai užkimšti informacija. Be to praverčia ir tuomet kai patenki nuo vieno specialisto pas kitą, o įrašuose visko ir nesurašyta.

4. Ir galų gale – niekada neversk paciento jaustis kaltu, kad jis susirgo. Nėra ką ir daugiau komentuoti. Aš ir taip jaučiausi, kai gavau gydytojo žvilgsnį sutrukdžiusi jam ramią šeštadienio popietę.

Kai susipažįsti su SAM’o instrumentais iš arčiau imi galvoti – nejau ir aš taip darysiu? Dingo man noras tapti medike, bent jau Lietuvoj. Neblogos mintys, kai pagalvoji, likus vos vienam žingsniui iki finišo. Būti dvyliktoj klasėj ir manyti, jog mėgstant biologiją ir chemiją yra pakankamos savybės stoti į šią mazochisitinę specialybę, yra visiška kvailystė.

Linkiu apsispręsti

Nugirdau vakar draugą kalbant: “mokykloje iki 9 klasės vaikštai pasieniu, po to vyresnėse klasėse jau koridoriaus viduriu, kaip vienas iš kietesnių. Tada universitete vėl tas pats. Dabar internatūroj irgi, turi lankstytis, prašyti.. rezidentūroj bus ne kitaip”.
Čia ne tokia gyvenimo taisyklė! Čia kažkoks fantastinis stereotipas, kuriuo mes visi žaidžiam. Protu nesuvokiami vandenys! Kažkas viršūnėje susigalvoja, kad taip yra gerai. Kas belieka tiems apačioje? Su viskuo susitaikyti, priimti primestą ciklišką gyvenimo būdą. Bet ne šiaip sau susitaikyti, o daryti tai sulaikant visas neigiamas kylančias emocijas, perkvalifikuojant savo vertybes, prisitaikant prie kitų.

Linkiu nesusitaikyti

Reklama

20 Responses to “Kiaulių gripas. Saga baigėsi.”


  1. 1 Margarinas
    vasario 28, 2010 02:38

    aleliuja!

  2. 2 m
    vasario 28, 2010 10:34

    Kai būsi seselė-daktarė, ateisiu pas tave gydytis :)

  3. 5 Adas
    kovo 1, 2010 20:37

    Mirsiu namuose ar kur patvory. Nuo vaikystės nesu buvęs gydymo įstaigoj, nebent tada, kai ką lankydavau.

  4. kovo 1, 2010 23:23

    ” Visuomet sakyk pacientui ką su juo darai. ”
    Va sitas blemba tai ziauriai nervina :F norisi rezt i snuki uz ta tylejima. Net paklausus normaliai neatsako. Nesuvokiu kodel?

    Kai tenka lankytis pas Airijos gydytojus tai anie gera pusvalandi pasakoja kas prie ko ir kaip. Labai patiko. Tiesa kartais net per daug isisneka, bet tai jau mazesne blogybe uz absoliutu tylejima.

    • 10 nassa
      kovo 1, 2010 23:34

      taigi Lietuva informuoti pacientus pradėjo prieš gerą dešimtmetį, dar reikia laiko kad susigulėtų. Kol kas medikai Lietuvoje dirba ne iš pašaukimo o iš būtinybės matyt

      • kovo 5, 2010 22:22

        Noriu paantrinti, kad Britanijoje taip pat viską nupasakoja nuo adomo ir ievos, viską kruopščiai surašo ir dar laišką atsiunčia, jei ką užmiršai. Ir dėmesys visai kitoks.. Skaitau visokiuose lietryčiuose siaubos istorijas apie siaubūnus britų medikus, ar čia man (kol kas) sekasi, ar..?

      • 12 nassa
        kovo 5, 2010 22:29

        nemanau kad britai gydytojai būtų ten siaubūnai. jų sistema tiesiog šiek tiek negera.. didžiulės eilės ir panašiai. žurnalistai kaip nori taip pagal save ir išsivarto

  5. kovo 6, 2010 01:34

    O nejaugi Lietuvoje nėra eilių..? Čia bent jau yra nuostatos kiek ilgiausiai gali tekti laukti specialisto konsultacijos, jei ką – žinai savo teises, o Lietuvoje. Yra kas nors panašaus, ar pagal brendžiuko kiekį ir kokybę nustatoma? :)

  6. kovo 6, 2010 01:36

    Man asmeniškai ne eilėse bėda. O tame, kad nėra POLIklinikų ir todėl tenka pvz kraujo tyrimo atsakymo laukti savaitę. Visa kita man kol kas labai patinka :)

    • 15 nassa
      kovo 6, 2010 01:59

      aš kalbu apie planinių operacijų eiles :) sąnarių, šuntų ir panašiai. nors natūralu, juk gyventojų ten daug. tačiau santykinai LT’e medikų daug.

  7. 18 bithuthe
    kovo 8, 2010 16:10

    Pastaruoju metu ir man teko ligoninėj pabūt ir poliklinikoj pasėdėt. Gydytojai ir man nepatingėjo kaltės jausmo sukelt, kad su liga atvykau ir sutrugžiau dirbt savo darbą.
    Ligoninėj mane apžiūrėjęs gydytojas, net neleido išsižiot, todėl diagnozę “išvartė” pats.
    Kai poliklinikoj tyrimus dariausi, teko “ryšiais” naudotis, nors sėdėjau vienintelė prie durų, bet valandą laukiau “savo eilės”. Kantrybė neatlaikė – paskambinau kam reikia ir viskas buvo sutvarkyta per 15min.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: