Nuo pat atsikėlimo į nuolatinę gyvenamą vietą prastai miegojau ir kankinausi, nes neskanus man buvo vanduo iš čiaupo. Nors prieš pora metų girdėjau, kad Vokietijoje vanduo labiausiai kontroliuojamas maisto produktas šalyje, o jo kokybė viena geriausių Europoje. Hmm… Kol ne tokie itin smagūs faktai – vieta kurioje gyvenu anksčiau buvo žinoma Urano baseinu. Prie pat namų ligoninė, jos kanalizacija taip pat, na ir namo senumas kuriame gyvenu.. Lifte parašyta, kad jo pagamanimo metai buvo 1984 – ieji…

Vanduo susargdina

Taigi tas pats uranas, arsenas ir kiti metalai ar jų junginiai. Jei urano kiekis vandenyje viršija 2 µg/litre, jis nebetinkamas vartoti naujagimiams ir seniems, bei sergantiems žmonėms, jei norma didesnė už 10 µg/l – norma tampa pavojinga ir suaugusiems sveikiesiems. Galima pamanyti – uranas? Gal čia tik grėsmė autorei, kuri gyvena virš išraustų urano kanalų.. tačiau nereikia pamiršti vis didėjančių radioaktyvių medžiagų atliekų kapaviečių. Per žemes ir vandenis jis gal ir patenka ir į jūsų vamzdžius?

Šie sunkieji metalai, o ypač radioaktyvusis uranas kenkia inkstams ir gali sukelti jų nepakankamumą.

Vanduo storina

Vaistuose esančios cheminės medžiagos yra dažniausiai nufiltruojamos, tačiau hormoninius preparatus, bei tuos vaistus, kurių ilgas skilimo pusperiodis, nukenksminti labai sunku. Filtrų tokiems neužtenka – geriausiai vandenį nukenksminti ozonu. Jo liepsnose hormonai suyra, ir lieka tik tyras vandenėlis.

Taigi nuo įvairiausių hormonų, ypač estrogenų, kuriuos moteriškės sėkmingai pašalina su šlapimu, vyrams auga krūtys ir neproporcingai didėja pilvas. Ne nuo alaus, o nuo vandens. Revoliucinė frazė!

Vanduo bukina

Senesnės statybos namai vandeniu vis dar aprūpinami švino turinčiais vamzdžiais. Visa laimė, kad bent jau Vokietijoje išleistas įstatymas, visus švininius vamzdžius pakeisti iki 2013-ųjų.

Švino junginiai, patekę į oraganizmą mažais kiekiais gali kauptis kauluose, toksiškai veikti nervų ir raumenų sistemą.

Tai buvo apmastymai apie nešvarų vandenį. Jokiu būdu neskatinu jo negerti iš viso! Nežinau, kaip ir kada, sumišimas peraugo į hipomanijos būseną ir užuot, kaip normalios moterys, tokioj būklėj, vietoj nusipirktos poros batų ar vienuolikos marškinėlių, užsisakiau vandens tyrimą.

Ką jis parodys? Laukite tęsinio, bei patarimų, kaip geriamo vandens vartojimą padaryti saugesniu.

Literatūra:

http://foodwatch.de/kampagnen__themen/mineralwasser/index_ger.html;

http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/vandens.kontrole/viesai.tiekiamo.vandens.kontrole.2008.metais/;

http://www.inlabo.de/epages/61290918.sf/de_DE/?ObjectPath=/Shops/61290918/Categories;

http://de.wikipedia.org/wiki/Blei

Dėl to, neseniai atrasto ir skaitomo Rokiškio netiesiogiai paskatinta sudariau savo skaitomiausius lietuviškus blogus.

► Daugiausiai pernai metais, turbūt, komentavau pas buržujų. Po šitiek nereikšmingų ginčų pagaliau pradedu suprast jo rašymo prasmę. Niekas nesako, kad jos visur būtina ieškoti. Bet juk taip atseit įdomiau(?!).

►Visiška priešprieša – PinkCity. Kažkur guli mano nebaigtas straipsnis apie spalvų poveikį psichinei sveikatai. Autorės cool down pilk yra antiagresinė spalva numeris 1. Naudojama kalėjimuose, kaip auklėjimo priemonė. Aš gal rinkčiausi haloperidolį, bet sako ir ši spalva padeda. Pozityvūs, proveržį turintys rašiniai!

►Du trumpai tačiau tiesiai į tarpuakį „kalantys“ blogosferos poetai – Scania ir Kalafioras;

►Neseniai atrastas kūrybiškas pgb.lt ir seniai, bet mielai vartoma Miesto vitrina;

►Geriausias interneto platybių foto randu pas Urborą;

►Diabetikų, greičiausiai, nemėgstamas puslapis – Gardumynai. Kepti nemoku ir tikrai nesiruošiu išmokti, bet pažiūrėti ir paskaityti įrašus man tas pats kaip pavalgyti. Esant norui pasigaminti ką nors nekomplikuoto ir skanaus, visiško virtuvės nulio mylimiausias blogas– kasuvalgyti;

►Dar vienas, mano galva, perliukas – ispano, pramokusio, ką ten pramokusio, išmokusio lietuviškai, blogas apie Ispanijos futbolo lygą. Kadangi kartais stebiu šiek tiek Ispanijos ir Vokietijos lygų rungtynes, o apie vokiečius niekas nerašo…

►Kai pasiilgstu Vilniaus – lytinis aktas, futbolas ir rokenrolas, man tai tipinio vilniečio blogas. Be to, žmonės, priglaudę likimo nuskriaustą gyvūnėlį nusipelno didžiausio respekto;

►Asmeninis favoritas – psichoterapijos seansas. Pas tokį psichoterapeutą neičiau, tačiau mielai stebėčiau, kaip jis terapina kitus.

O privertė visai paprastas dalykas – nepasveikinau savo skaitytojų ir neprilinkėjau Jums nieko. Čia gal šiek tiek narcistiška kaip rašyti, bet vis dėl to…

Iš pokalbių su savo kolegomis vokiečiais supratau, kad jie švenčių laikotarpiu pameta galvą, nušoka nuo proto, patenka į visiškos hipomanijos būseną. Pagrindinis galvos skausmas, kokios firmos telefoną anūkui pirkti, kokios spalvos mikrobangę išrinkti ir panašiai. Tada aš prisiminiau kunigo, kurio deja pavardės nežinau, sakiusio pamokslą prieš kelis metus Bernardinų bažnyčioj, trijų karalių šventės proga, žodžius. Tiksliau trijų karalių interpretaciją. Juk iš tiesų dovanojimo užuomazgą davė vis tik minėti išminčiai. Įdomiausia tai, kad jie neapmokėjo Betliejaus kaimo viešbutuko kad priimtų naujai iškeptą šeimyną, neatnešė kokių nors vystyklų ar panašiai. Jie nešė tai, ko turėjo daugiausiai – aukso, smilkalų ir miros. Argi kitaip?

Taip ir aš Jums noriu, pavėluotai palinkėti, kad stengtumėtės nevisuomet spėlioti kitų norų, o dovanoti tai, ko turite daugiausiai ir nebūtinai fiziniu pavidalu.

Linkiu metų tokių, kokių kiekvienas nusipelnė.

Koks jausmas kai stovi eilėje į vieną iš savo svajonių? Smalsumas, kas ten vyksta už juodų sienų, po ryškiomis lempomis. Turiu pasakyti, kad tokio anšlago į muziejų nesu mačiusi. Na, pagalvojau, juk tai Body worlds. Kas gali būti įdomiau? Pasirodo gali. Medicinos mokslų, sausos teorijos ir dar kažkokių užsiėmimų pasekoje visiškai nesupratau ką aš toj parodoj veikiu. Nieko naujo. The good old human body. Tiesa, buvo pavaizduoti ir keli paukščiai, virtę tik smulkiomis susiraizgiusiomis kraujagyslėmis, bei žirafa, išdalinta į keliolika permatomų blynų.

Jei nežavi anatomija, sužavės menas. Taip! Iš tiesų įdomu buvo susigalvoti kaip autorius sugeba išbalansuoti vieną kūną ant poros kojos pirštų. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip plastinoidas, žmogaus kūnas visiškai be vandens, lengvutis, gali lengvai sau laikytis ant pagrindo. Pasirodo realybė kitokia. Tačiau nenoriu atimti atradimo džiaugsmo tiems, kas galbūt norės šitą parodą aplankyti. Ne visada balansavime slypi tik išbalansavimas :D

Nuotraukoje vienas iš įdomesnių eksponatų. Abu plaistinoidai laikosi ant vienos, kairiojo futbolininko kojos. Jokių ramsčių, papildomų išorinių įtvirtinimų.

Nauda

Plačiajai visuomenei tai tikrai turėtų būti įdomu. Ypač su audio komentarais, apie žmogų kurį matote priešais save. Jo gyvenimą, jo istorijas. Duoklė prevencijai taip pat neblogai sugalvota – sveiki plaučiai, seni plaučiai, rūkę plaučiai, plaučių navikas. Ak, kaip baisu. Na, kai kuriuos tai sujaudino. Nutukimas irgi taikliai parodytas – išilginis statistinio lietuvio vyro pjūvis, per taukines ir poodinius riebaliukų sluoksnius. Kai pagalvoji, su tokiu sluoksnių žiemą neturėtum šalti… bet vis tik.

Labiausiai trokštamiausias kambarys – „besimylintys“ plastinoidai ir metų mokslinis atradimas prikaltas prie sienos – besimylinčio vyro varpa įgauna bumenrango formą. Trūksta tik prierašo “.. ir gali sugrįžti atgal“. Stovėjau ir galvojau, ką dabar man daryti su tokiu žinojimu. Gą darytumėt jūs?

Fone galima buvo išgirsti įvairiausių komentarų – nuo „mano didesnis“ iki „o jie gyvi būdami sutiko vienas su kitu… eee, taip pozuoti?“. Iš tiesų viena įdomiausių parodos dalių buvo stebėti lankytojus, kurie stebi plastinoidus. Ypač vyrus, kurie stovėjo prie vyriškų plastonoidų. Jeigu reikėtų aprašyti žvilgsnio amplitudę, ji būtų tokia : „galva.. galva galva galva, rankos, tarpukojis, galva, galva, krūtinė, tarpukojis.. tarpukojis.. įsitikinam kad niekad nemato, hmm tas tarpukojis“.

Jeigu nežiūrėtumėt į klaikiai siaubingus ir netikroviškus plastinoidų „veidus“, nesiklausytumėt jų istorijų, tai būtų tikra meno paroda. Pažiūrėti kaip iš vieno kūno padaromos trys skulptūros, ar kokie raumenys dirba sportuojant, bei kaip atrodo į daugybę blynų supjaustytas žmogau kūnas visai verta.

Juokingas pastebėjimas. Ne viena pacientė, serganti anoreksija slapčia svajoja tapti vienu iš Hagenso plastinoidų. Bėda tame, kad konservuotis jos pradeda jau gyvos būdamos. Taigi jei jum šovė į galvą tokia mintis, greičiausiai jums reikia pavalgyti!

Geras dalykas šioj srityje yra tas, kad galiu viską išbandyti pati, kas puikiai rezonuoja su mano mąstymu. Tai nėra privaloma, tačiau patartina. Be to, puikus būdas tolimesnei specialybės raidai. Taip žinosiu daugumą terapijų ir galėsiu kryptingai jas skirti. Žinoma, tai nėra tas pats, negaliu galvoti kaip neurozės ar psichozės kamuojamas pacientas. Bet susidaryti įspūdį galima.

Ateityje manęs laukia grupės terapija, psichoanalizė, supervizijos. Šiuo metu išbandinėju ergo ir muzikos terapijas.

Sound therapy

Užėjus į muzikos terapeutų kambarį sutikau korėjietę, daktarę Kim. Ir iškart clishe – na turbūt ji siūlo kažką egzotiško. Neprašoviau – sound massage. Lietuviškai tai tikriausiai būtų – skambesio masažas? Pataisykit, jei klystu. Šefui ši terapijos rūšis nepatinka. Jis statistinis vokietis. Vokiečiui geriausia terapija yra sportas. Endogeniniai endorfinai. Jo manymu ši terapija yra pasyvi ir pacientas nieko iš jos negauna. Tai išbandžiusi galvojau kitaip.

Terapijos indikacijos

Paprastai pacientams taikomas autogeninis mokymasis. Tai atsipalaidavimo mokslas, kurį galima taikyti visur: važiuojant, einant, gulint etc. Sound massage indikuotinas tuomet, kai pacientai sunkiai ar visai nesuvokia pojūčių savo kūne. Tai dažniausiai prievartos aukos, lėtinio skausmo kamuojami pacientai.

Eiga

O čia ir smagumas. Masažui naudojami masyvūs, įvairaus tūrio žalvariniai indai, kurie dedami skirtingose kūno vietose. Garsas išgaunamas minkštomis lazdomis. Iš pradžių indai dedami šalia kūno, palaipsniui jie visi atsiduria pakaitomis ant pečių, pėdų, plaštakų, nugaros, užpakalio, reikalui esant ir pilvo.

The FEEL

Na jausmas sunkiai nusakomas. Tačiau pabandysiu papasakoti. Terapijos eigoje jaučiausi kaip vanduo. Tiesiog didelėje erdvėje išsiliejęs vanduo. Su virpančiais indais bangos pamažu pėrėjo visu kūnu… tada jaučiausi kaip atvaizdas vandenyje, kurį tyvuliuoti privertė akmuo, mestas į vandenį. Paskutinis gongas virš galvos ir jaučiausi kaip lapas ant vandens. Tyvuliavau pirmyn, atgal, pirmyn, atgal, pirmyn… vis arčiau kranto…  Ir čia supratau, kad ši terapija nėra tik pasyvus gulėjimas. Atrodo, esi atsipalaidavęs. Esu sveika ir galiu aprašyti tiek savo jausmus, tiek įvertinti esu atsipalaidavus ar ne. Tačiau TOKIO atsipalaidavimo net nesitikėjau. Smegenys visą laiką gi dirbo.

Juokas pabaigai

Ir po terapijos pasidomėjau muzikos terapija. Indikacijomis, poveikiu ir panašiai. Dr. Kim papasakojo, kad šokių pamokų ar RMT metu jie kartais paleidžia lietuvių folkloro dainą, kurią pacientai labai mėgsta. Smalsumas nepaleido, paprašiau pagroti tą dainą. Išvertus, daina vadintųsi „daina apie guobą“, net prie dainos teksto parašyta „Litauisches Volkslied“. Hokay. Bet pasigirdus pirmiem žodžiam pagalvojau – arba aš visiška depp, arba nebesuprantu lietuviškai. Ta daina skambėjo labiau skandinaviškai.. estiškai, bet kaip, tik ne lietuviškai.

Taip ir nebeliko lietuvybės klinikoj. Nieko, jau pasirūpinau Čiurlionio ir kelių LT chorų diskais. Sužinos, ką reiškia „lietuviškai“.

Gražaus savaitgalio!

Emigranto dalia arba kelias iki pasirinkimo

Daugelis, na beveik visi mediciną studijuojantys studentai, arba tai ketinantys daryti moksleiviai, susiduria su pasirinkimu – o kuo būti. Mane tai kamavo 6 metus. Negerai dalintis patarimais, tačiau mano atveju buvo taip: stebėjau save procesuose. Kalti juodai ne man. Chirurgija ir tos pačios operacijos, prie nekintančios žmogaus anatomijos – ne man. Mikrochirurgija gal.. tačiau šansų į ją įstoti, mažiau nei nulis. Gryna terapija – ne man. Per daug vaistų ir per daug bėdavojimo. Nors šiais metais, mano nuostabai, sulaukiau nuomonių, jog esu apsigimus chirurgė (!?!?), vyrauja juk nusistovėjusi clishe – vikri ir didesnių apimčių nei norma moteris, gali būti chirurgė, drebulės stoto studentė – nelabai. Taip, tai yra iš tikrųjų.

Savo svajonių kelią  į psichoterapiją atidariau su knyga. Pasirinkau ją iš viršelio. Kaip visada. Kas kuo tiki.. kas likimu, kas simboliais. Taip atsitiko ir viskas – nuo pirmos savo darbo dienos kaip meilėje iš pirmo žvilgsnio. Nepastebiu kaip pralekia savaitė. Su muzikos terapeutais galiu diskutuoti apie klasikinę muziką, kuri yra svari terapijos dalis. Su ergoterapeutais apie savivokos elementus. O kur dar įdomiausios psichoterapijos detalės ateityje?!

Tačiau vis dar namo iš darbo grįžti nesinori. Kodėl? Emigranto dalia nelengva. Nekalbant apie kultūrinius skirtumus, kurių buvusioje DDR, dabartinėje rytų Vokietijoje, ne tiek jau ir daug, ir kalbos barjero, kurio beveik nėra, namų ilgesys pasireiškia ir gana stipriai. Normalus žmogus tai kompensuoja darbu arba somatizacija. Viską dabar patiriu pati.

Kodėl gelbsti darbas? Nes tai daugiau negu aš tikėjausi. Lietuvoje sugalvočiau vienintelį normalios Vokiškos ligoninės pavyzdį – centro poliklinika Vilniuje. Ligoninė čia yra UAB‘as. Jos šefas – vadybininkas. Jo pagalba – pavaduotojas medicinai ir pavaduotojas slaugai. Dėl to įsidarbinęs čia be aprangos, kabineto ir visų biuro reikmenų gauni vidaus telefoną, draudimą ir galingą personalą, kuriam ligoninės vidaus tvarkos taisyklėse numatyta nemažai reikalavimų, kurie palengvina tavo gyvenimą.

Kai kurios taisyklės išties juokingos: „žemesnės kvalifikacijos darbuotojas privalo pirmas pasisveikinti su aukštesnę kvalifikaciją turinčiu darbuotoju. Atgalinis pasisveikinimas nebūtinas, bet rekomenduotinas“. Mirk iš juoko!

Vokietija paženklinta šalis. Giliau pasidomėjus jų politika, pastebėjau didesnių susivienijimų, ypač autonomijos klausimu, vengimą. Dėl to ir 16 Žemių. Dėl to ir kiekvienoje skirtingi įstatymai. Neduok Die kas nors susivienys prieš bendrą tvarką. Čia to vengiama.

Vokietija futbolo kraštas, tai juntama kiekviename žingsnelyje. Kiekviename, daugiau nei 3000 gyventojų turinčiame miestelyje yra geresni futbolo stadionai bei uždari maniežai nei Marijampolėje. Ligoninėje tvarka taip pat primena futbolą. Už vieną taisyklių pažeidimą pacientas gauna geltoną kortelę. Dvi geltonos tampa raudona ir pacientui terapija nutraukiama. Pacientai, kurie daugiau „nebelaukiami“ klinikoje įtraukiami į „Schwarze Liste“ (liet-juodąjį sąrašą).

Planuojantiems studijas svetur

Neklausykit ką sako agentūros, kurios siūlys pradėti tik su pagrindinėm vokiečių kalbos žiniom. Manau tai galioja ir kitom šalim. Norint pradėti studijas ar darbą medicinos srityje, būtina mokėti daugiau nei vidutiniškai. Personalas taip, su jumis bus kantrus ir lauks kol sutversit sakinį, nupiešit arba parodysit gestais tai, ką norite pasakyti. Pacientai dažnai nelauks. Na nebent specializuositės anesteziologijos ar tyrimų srityje.

Ką supratau per 3 savaites

Žmonės čia turi daugiau kantrybės. Sekretorės ir biurokratijos aparatas čia turi daugiau kantrybės! Kas mėnesį kažkur netoli vyksta bent vienas seminaras apie „Burn out“ fenomeną. Daug kalbama apie darbo atmosferą, mobbing‘ą. Prevencijai skiriama labai daug dėmesio, lėšų ir laiko. Prie kiekvieno skyriaus yra rezervuota vieta gaisrinėms, personalui kasmet rengiami mokymai, kiekvienas turi progą rankoje palaikyti gesintuvą, žinoma juo ir pasinaudoti, ar vandens šlangą. Nors paskutinis gaisras čia kilo prieš 70 metų.. na gal dėl to ir nekilo?

Reakcija į lietuvę

Tai, kad atvykau į „am Arsch der Welt“ (liet. į pasaulio šikną – suprask, visišką užkampį) – tai reikia paaiškinti – BDR ir DDR laikais Erzgebirge (liet. – kalnynas Gebirge ar kažkas panašaus, kuriame kasama Erz – rūda) buvo No-man‘s land, nes nepriklausė nei BDR ir nei DDR, čia galiojo savi įstatymai, pvz.: vairuoti galima buvo ir esant  visiškai girtam – daug ką stebina. Tai vietovė, kurioje gyvavo elitinė Wismut kasykla. Regionas, DDR laikais labai gerai gyveno iš iškasenų, be minėto metalo čia buvo kasamas sidabras, uranas. Dabar kai kurie miestai dešimtis kartų labiau apleisti nei Ignalina. Dingo DDR, dingo ir kasyklos, liko tik išpurenta, kaip sūris, žemė po kojom ir daugybė navikinių susirgimų dėl kadaise iškasto urano.

Išgirdę apie Lietuvą, visi bando pašnekinti rusiškai, nes DDR laikais rusų kalba buvo privaloma, kaip ir pas mus, iki kai kurio laiko. Daug kas bando išgąsdinti šalta žiema, bet pernykščiai -26 laipsniai Marijos žemėje visus užtildo. Daugelis Lietuvą žino dėl Klaipėdos, kurią vadina Memel (Nemunas – šis žodis minimas ir Veimaro respublikos himne) ir Nidos, kuri garsi vokiškom kainom. Lietuva dažnai vadinama Latvija, su sostine, žinoma, Ryga. Pasakius kad tai ne tas pats, dažnai lieku nesuprasta „o ar tai ne tas pats?“. Kai kurie žino ir Vilnių. Daugiausiai prisimena senamiestį. Vokietijoje mažai miestų, kuriuose yra, palyginti, didelių senamiesčių. Nemažai sutikau tokių, kurie buvo išsiruošę į kelionę po Baltiją.. tačiau Lietuvą aplenkdavo. Tai pagrįsdami dviračių takų ir infrastruktūtos nebuvimu. Bet pakeliavę po Latviją ir Estiją galvoja kad panašiai yra ir Lietuvoje. Golfų vairuotojai Lietuvą žino kaip savo sudaužytų 4 VW Golf antraisiais namais.

Jaučiuosi kaip tikra ambasadorė. Žmogus iš Šiaurės. Žmogus iš pigių cigarečių krašto. Žmogus iš Lietuvos, su sostine Ryga ir pagrindiniu miestu – Klaipėda. Ar tiek apie save žinojot?

Jeigu net meilės jausmas aprašytas fiziologijos vadovėliuose, nereikia stebėtis, kad ir kutenimas turi fiziologišką apibrėžimą. Iš pradžių kutenimą smegenys priima kaip ataką, padidėja kūno įtampa, raumenų tonusas. Organizmas pasiruošęs gintis. Kai kito žmogaus ranka mus paliečia ir „nedaro nieko blogo“, smegenėlės siunčia signalus, kad „pavojus netikras“. Tokį įtampos atslūgimą mes suprantame kaip kutenimą. Tačiau ne visos kūno vietos yra vienodai jautrios. Juokingiausia būna ten, kur oda ploniausia, lengviausiai sudirginami neuroreceptoriai ir kurios vietos nepratusios prie dažnų lietimų. Tai pažastys, liemuo, pakinkliai ir padai.

Tačiau ne visada toks staigus prisilietimas yra malonus. Kutenimas labai susijęs su emocijomis. Kuo žmogus, kuris kutena, labiau patinka, tuo ir kutenimas malonesnis, o juoko būna daugiau. Kitas pojūtis yra kai pakutenti bando nepažįstamas ar nemėgstamas žmogus. Tokį prisilietimą smegenys registruoja kaip nemalonų. Dėl to senovėje kutenimas ir buvo kankinimo metodu, tačiau mirštama buvo ne nuo juoko, o iš skausmo.

Kodėl negalima pačiam savęs užsikutenti?

Dėl to, kad smegenys dar prieš mums pradedant save kutenti žino, kad nieko blogo sau nepadarytume ir registruoja tai kaip normalų prisilietimą.

Kutenimas. Juokas. Vitaminas C

Maloniausia kutenimo dalis yra juokas. Kodėl juokiamės kai mus kutena? Juokas yra natūrali organizmo reakcija ne tik į juokingas situacijas, bet ir į konfliktines, ar po įveikto pavojaus (kaip minėjau pradžioje). Taigi juokas yra nesąmoningas refleksas. Tiesa, nuo permanentinio juoko priepuolio mus saugo savikontrolė.

Kodėl juoktis yra sveika?

Dažnai girdimas posakis. Jei žiūrėsime iš genezės perspektyvos, tai yra streso nugalėjimo požymis, kuris organizmo suprantamas kaip geros savijautos ženklas. Be to, juokiantis išsiskiria endorfinai (kurie be kita ko, dirgina ir opioidinius receptorius), o dirbantys veido, krūtinės, pilvo raumenys (viso per 80 raumenų!) bei stygos pakelia kraujospūdį bei deguonies kiekį kraujyje. Taigi kaip čiaudėjimas yra dušas, taip juokas yra vidinis masažas kūnui.

Yra ir neigiama juoko pusė. Jei vieni raumenys susitraukia, pvz., kaip diafragma ar mimikos,  apatinės kūno dalies raumenys linkę atsipalaiduoti. Tai kojų raumenys, na ir žinoma, šlapimo pūslės sfinkteris. Iš čia ir žymusis posakis – nejuokink nes prisi****.

Vitamino C mitas

Kartą ir visiems laikams – žmogaus, kaip ir kitų primatų, jūros kiaulyčių ar gyvačių, organizme vitaminas C nesigamina! Juokiantis taip pat. Galbūt tai siejama su tuo, jog vitaminas C asocijuojasi su gera sveikata. Trūkstant vitamino C, t.y. kai jo koncentracija kraujyje yra mažiesnė už 35 mg/dl, pasireiškia hipovitaminozės klinika – prasta nuotaika, mieguistumas, blogiau gyjančios žaizdos ir panašiai. Tiesa, rūkančių, sergančių air nėščių moterų ši riba turi būti aukščiau ir šio vitamino per parą reikia gauti iki 40% daugiau, nes vitaminas C yra antioksidantas, saugantis ląsteles. Dėl normos iki šiol nesutariama. Priklausomai nuo literatūros ji svyruoja nuo 80 iki 150 mg/parai. Pasak Lancet – šiai koncentracijai sumažėjus mažiau 35 mg/dl, mirštamumo rizika padidėja apie 20%.

Juokitės į sveikatą ir valgykit daug juodųjų serbentų bei kopūstų!

©Šatas

Idėja iš tiesų geniali ir paprasta. Diskiniame pjūkle įmontuoti davikliai, jaučiantys paviršiaus įtempimą. Kadangi odos ir medžio ji skiriasi, stabdis reaguoja tik po kontakto su oda. Tuomet per 5 milisekundes (tai yra apie 6 kartus greičiau nei išsiskleidžia automobilio oro pagalvė) paleidžiamas aliuminio blokas į kurį susminga pjūklo dantys ir šis “sutraukiamas”  į vidų.
Kaip tai vyksta galite pamatyti šiame video.

Šis įrenginys, jau sėkmingai pardavinėjamas už Atlanto. Bet gerai pagalvojus, jis turi tris nemažus trūkumus.
1 – sistema suveikia po kontakto. Tai reiškia, minimalus susižeidimo pavojus išlieka;
2 – norint tokį daiktą įsigyti yra brangu, nes atskirai pjūklas ar stabdžių sistema neparduodami;
3 – po tokio “manevro” reikia keisti tiek pjūklą tiek aliuminį bloką, o tai beveik 200 lt dydžio išlaidos.

Kai ieškojau info apie šį ‘sawstop’ mechanizmą, akis užkliuvo už vokiečių informatikų sukurto prototipo.
Esmė – stabdis įmontuojamas virš pjūklo. Jame yra jutiklis, kuris atskiria medį nuo odos. Mechanizmui sureagavus, ranka sustabdoma apsaugos, kuri yra virš pjūklo.
Pranašumai prieš amerikietiškus stabdžius: nebūtinas kontaktas, nebūtina nieko keisti, pakėlus apsaugą galima dirbti toliau.

Kokio velnio aš apie tai rašau? Čia jokiu būdu ne reklama. Tiesiog pamačius šį reportažą prisiminiau 2007-uosius. Tais metais kaip tik turėjome plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje ciklą, kuris pavasarį šventė savo 25 metų skyriaus įkūrimo jubiliejų. Įsiminiau dovaną, kurią kolegos  mikrochirurgai padovanojo vedėjui – įrėmintą pjūklą, žargonu “zeimeriu” vadinamą. Jo “dėka” mikrochirurgai turi darbo. Pjūklo padarinių operacijos yra vienos iš dažnesnių jų rutinoje. Kai pagalvoji, tokios apsaugos sistemos paliktų juos be darbo. Juokauju ;] Iš tiesų pjūklai visada man primena ir metus prieš įstojant į mediciną, kai mano tėtis pjaudamas lentas nusipjovė piršto galiuką. Kai apžiūrinėjau pirštą, kol kiti vimdėsi nuo kraujo ir pažeistų audinių, išgirdau pasiūlymą – kad jau tokia drąsi ir nebijai kraujo, tai gal į mediciną stok! :)

Artėjant karščio bangai reikia pasirūpinti ne tik apsauga nuo karščio ar saulės dienos metu, bet ir naktį, t.y. miegant. Kodėl tai svarbu? Geram nakties poilsiui būtinos komfortiško oro sąlygos. Patalpõs temperatūrai esant didesnei negu 28°C kartu kyla ir kūno temperatūra. Per dieną, kambariui prišilus, naktį miegoti gali būti labai nemalonu ir netgi žalinga sveikatai. Kuo aukštesnė patalpos temperatūra tuo labiau tampame panašūs į šaltakraujus – miegant termoreguliacija nebe tokia aktyvi (žr. paveikslėlį) ir kūno temperatūra kyla. Kuo ji aukštesnė tuo aktyvesnė medžiagų apykaita. Ji kyla iš dalies dėl to, kad didėja fermentų aktyvumas, iš dalies ir dėl to, jog kūnas stengiasi atsivėsinti. To rezultatas – organizmas nepailsi, ryte atsibundame pavargę, nors nueiname miegoti laiku. Nekalbu apie negalėjimą užmigti dėl karščio.

Miegamasis saugus po užuolaidom

Ne kiekvieni namai gali sau leisti oro kondicionierius. Miegamąjį kambarį puikiai apsaugos visą dieną neatidengtos naktinės užuolaidos. Jos sulaikys nemažą dalį saulės spindulių, o vakare, einant gult, nebus taip karšta. Kambario vėdinimas dienos metu, ypač kai karšta prasmės neturi. Pirma – į kambarį pateks ne tik saulės spinduliai, bet ir karštas oras. Antra – dienos metu į kambarius priskrenda įvairių vabzdžių, kurie naktį neduoda ramybės. Dėl to vėdinti kambarį protinga prieš einant miegoti, kai tamsu.

Šiltas dušas

Jokiu būdu ne karštas ar šaltas. Taip sakant – jokių kraštutinumų. Šaltas dušas atvėsins tik keletui minučių, po jo greit suprakaituojama. Be to, kraštutinės temperatūros suaktyvina organizmą, jis pasidaro aktyvus ir miego įžanga gali nusikelti. Dėl to šiltas, kūno temperatūros, dušas yra idealus prieš einant miegoti. Tačiau po dušo nereikėtų šluostytis rankšluosčiu, tai papildomai atvėsins. Papildomai užtemptas mėtų aliejus efektą sustiprins.

Ledas

Žiemą šildanti pūslė vasarą gali ir atvėsinti. Geresniam efektui pilti ledinį vandenį ir trumpam pridėti prie sprando, tarp šlaunų ar sąnarių – kelio ar alkūnės. Tose vietose arti odos praeina venos ir arterijos, kurios atvėsusį kraują išnešioja po visą kūną. Tačiau su tokiu daiktu ant sprando nereikėtų užmigti, nes ryte kankins raumenų skausmas.

Dar vienas būdas vėsiai užmigti – naktinius marškinius laikyti ne po pagalve, o šaldiklyje. Šaltis laikysis ~15 min. Jei kam užmigti reikia ilgiau, šis būdas netinka.

Dar apie naktinius marškinius

Nors vasarą sakoma “drabužiai limpa prie kūno”, nuogam miegoti nereikėtų. Pirma – naktį prakaituojame. Apie pusė litro prakaito neturi kur susigerti, susidarę lašeliai džiūsta bei pradeda vėsinti. Kadangi naktį kūno temperatūra būna žemiausia, toks atvėsimas gali būti jau nebemalonus. Antra – sintetiniai marškiniai leidžia prakaitui „išgaruoti“, o plonas medžiagos sluoksnis labai ir nesušildo. Medvilnė prakaitą sugeria ir jis lieka medžiagoje. Dėl to ji tinkamiausia kitam tikslui.

Kambario drėkinimas

Neblogas būdas atvėsinti patalpą yra drėgno, medvilninio užtiesalo užtempimas ant lango. Kadangi medvilnė gerai sugeria skystį, jis pamažu garuodamas vėsina. Papildomai ant grindų galima pastatyti indų su vandeniu.

Gaiviai įtaigių naktų!

Parengta pagal: wiki & galileo

]]> http://nassaclinics.wordpress.com/2010/07/03/karstos-dienos-karstos-naktys/feed/ 7 nassa Kerntemperatur_Mensch http://nassaclinics.wordpress.com/2010/06/28/vasarinis-comebackas/ http://nassaclinics.wordpress.com/2010/06/28/vasarinis-comebackas/#comments Mon, 28 Jun 2010 21:37:05 +0000 nassa http://nassaclinics.wordpress.com/?p=895 ]]> Nesinori tapti mirštančio blogo savininke. Įtemptas birželis – internatūra, valstybinis egzaminas, išleistuvės ir poilsis, per kurį jau teko ilsėtis nuo nieko neveikimo. Visą tą laiką užsirašinėjau ką noriu parašyti čia. Dėl to ne chronologine tvarka jus pasieks internatūros įspūdžiai, mintys apie pačias medicinos studijas, dar daugiau knygų aprašymų ir panašūs rašinėliai. Beje, ar minėjau? Birželio viduryje šiam tinklaraščiui suėjo metai! Dėl ko aš labai ir gal net dar labiau džiaugiuosi! Sudainuočiau odę skaitytojams ir komentuotojams. Tikrai, jei tik lakštingalėlė būčiau.

Paskutinis pasispardymas – chirurgija
Labai gerai – chirurgija

Po pasivaikščiojimo vaikų skyriuje ši specialybė ir negalėjo būti blogesnė, nes
nieko neveikimo dugną jau buvau pasiekusi. Pirma diena, pirmas asistavimas.
Pincetai krito iš rankų gal 50 kartų, bet dėl to įspėjus operatorių (operuojantį chirurgą) iš dalies buvau rami. Tai disciplina, kurioje gavau daugiausiai patarimų. Ne profesijai. Labiau gyvenimui. Manau, kad taip buvo ne man vienai. Tiesiog chirurgai, žmonės praktiški.

Gerai – chirurgija
Kolektyvas – beveik vyriškas. Totali akušerijos-ginekologijos priešprieša. Tai turi savų privalumų. Pradedant labiau atsipalaidavusia aplinka skyriuje, baigiant racionalesniu bendravimu su pacientais. Nežinau ar tai specialybė kalta, bet būtent čia su pacientais ir jų artimaisiais buvo elgiamasi kantriausiai.

Blogai – chirurgija

Visos būsimos ir norinčios tapti mamytėmis, pagalvokit gerai prieš pasirenkant chirurginę specialybę arba traumatologją (išskyrus smulkią chirurgiją) – tai ilgi ir sunkūs budėjimai naktimis, tai varginantis darbas stovint. Dar blogiau, tai konkurencija. Atrodo, su kuo gi čia konkuruot? Su operacinės slaugytojomis, instrumentatorėmis ir anesteziologėmis. Nesuvokiantiems apie ką kalbu: verta paskaityti S. Sham “Dievo namus”.

Neįmanoma – chirurgija

Kad ir kaip ši disciplina trauktų, man asmeniškai ji yra nuobodi. Ta pati anatomija, dažniausiai tos pačios operacijos (apendicitas, tulžies pūslės akmenligė, išvaržos ir išsiplėtę venos) + keli įdomesni atvejai kartą per savaitę. Dar vienas minusas lyginant su terapija, nors į šį ciklą reikėjo keltis anksčiausiai, punktualumas yra būtinas, nes nustatyto operacijų laiko labai vilkinti nevalia, ypač jei ligoninė didesnė.

Blogai – chirurgija
Kol kas šalyje iš chirurgijos uždirba tik tie, kurie užsiima dienos chirurgijos reikalais, tai reiškia po operacijų ligonis neguli ilgiau nei 72 valandų stacionare. Bėda ta, kad dažnai tokių pacientų sunku “gauti”, į operacijas neatvyksta. galva krenta ne kam kitam, o chirurgui. Kol kas Lietuvoje gydytojas yra ir vadybinininkas ir socialinis darbuotojas, kunigas, draugas, vaistininkas ir tik kažkada po visko medikas, o geru atveju ir gydantis gydytojas

Gerai – chirurgija
Iš esmės, tai lengvas mokslas, vien jau dėl to, kad anatomija dalykas sėslus, keičiasi metodai, kuriais operuojama. Jų išmokus, plius truputis improvizacijos ir operuojama beveik visda su muzika.

Labai gerai – chirurgija
Šios apžvalgos negalima baigti neigiamai! Gal dėl to, kad tikrai žinau nebūsianti chirurgė, dėl ko galėjau atsipalaiduoti, o gal dėl to, kad pasitaikė įdomus ir užimtas ciklas, aš chirurgija susižavėjau.